Prie skanėsto – kvapni kafijos tradicija: „Dvaro kavos“ ir „Biržų duona“

Kai kalbame apie šimtmečius skaičiuojančius receptus ir tradicijas atkuriantį verslą, intuityviai norisi pasidomėti apie verslininkų vaikystę. Ir ne veltui, nes Viktorija dalijasi, kad ji – didžiausias įkvėpimo šaltinis. Augusi akademiniame miestelyje viduryje Lietuvos, kur nuo seno buvo vykdomi moksliniai augalininkystės tyrimai, ji šiltas vasaros dienas leisdavo gamtos prieglobstyje, čia ir susipažino su dabar gaminamais gėrimais.

„Vasaros atostogas leisdavau močiutės vienkiemyje. Gyvendavome gamtos ritmu ir maitindavomės tuo, ką ji užaugindavo arba patys surinkdavome iš miškų ir pievų. Tame regione buvo išlikusi kafijos, skrudintų sėklų ir šaknų kavos gėrimo, tradicija. Lietingomis dienomis močiutė mums virdavo savo rinktą trūkažolių (cikorijų), gilių ar miežinę kavą – paruošdavo puodą visai dienai ir vaišindavo tiek mus, tiek drauges. Pupelių kavą pažinau tik
vėliau, močiutė, jos turėdavo ir plikydavo savo vaikams, t.y mano mamai, tetoms ir dėdėms“, – prisimena V. Gorbatenko.

Ne mažiau svarbus atsitikimas – išvyka į Japoniją, kurią inicijavo Viktorijos mama, mokslininkė ir chemikė, savo laiką paskyrusi funkcinio maisto, vietinių augalų naudos organizmui tyrimams.

„Studijų metais su mama teko apsilankyti funkcinio maisto konferencijoje Japonijoje, kur paragavau gėrimo mugicha – šaltos skrudintų miežių su prieskoninėmis žolelėmis arbatos, ten geriamos vietoje stalo vandens. Grįžusi paskrudinau pati, pavaišinau draugus, daugeliui patiko ir, įdomiausia, skonis nepriminė miežių kavos. Ji ir tapo mano pirmuoju sukurtu gėrimu, kurio pagrindas išliko mūsų „Chai miežių kavos“ sudėtyje. O tada… Istorikės smalsumas nuvedė prie lietuvių kasdienių gėrimų paieškų ir naujų eksperimentų“, – sako istorikė, savo žinias nukreipusi į „Dvaro kavų“ prekių ženklo kūrimą.

Viktorija dalijasi, kad veiklos pradžioje kamavo klausimas: „Ar mes esame reikalingi?“. Mat tokie gėrimai daug kam, o ypač jaunajai kartai, nežinomi. Nepaisant dvejonių, noras grąžinti ritualus ir mažus gyvenimo džiaugsmus buvo stipresnis ir ji ėmėsi veiklos.

„Kūriau etiketes, vysčiau receptūras, rinkau pakuotes, skrudinau, kūriau tekstus, pardavinėjau, buhalteriavau… Kartais jausdavausi kaip hinduizmo deivė Durga – daug rankų su skirtingais įrankiais. Pavargdavau, būdavo ir įtampų, ypač kai mugėse žmonės pasakydavo, kad tokios kavos ir patys pasigaminti gali. Dabar, beveik po šešerių veiklos metų, jau sulaukiame pagyrų, kad atliekame tokį sudėtingą darbą, o pirkėjams lieka tik mėgautis“, – pasakoja įmonės direktorė.

Verslininkė sako, kad tai labiau motyvavo nei stabdė. Be to, palaikė širdies draugas ir kiti bičiuliai, kurių parama ligi šiol svarbi.

Mūsų partnerių gaminiai gimsta ypatingoje atmosferoje – Ukmergės rajone įkurtame Sližių dvare.

„Mane, kaip medievistę, domino senovinė infrastruktūra, kurią būtų įdomu išsaugoti, puoselėti. Radę Ukmergės r. parduodamą Sližių dvaro sodybą supratome, kad tai bus viso gyvenimo projektas. Taip ir ėmėmės – neskubėdami, nuosekliai, siekdami pažinti ir išsaugoti. Patiko vieta, išlikęs parkas, kelios senos didžiulio obelyno obelys, pasakojimai apie buvusius savininkus, – sakė Viktorija ir pridūrė: – Beje, tai vienas didžiausių išlikusių medinių dvarų – klasicizmo stiliaus, su barokiniais rūsiais. Dvaro sienose įmūryti gretimose Veprių apylinkėse teberandamos priešistorinio meteorito paveiktos uolienos gabalėliai.

 „Dvaro kavų“ dirbtuvės įkurtos parko teritorijoje, naujos statybos pastate, iš kurio gamybos skyriaus darbuotojos Edita ir Jolanta kas rytą žavisi dvareliu ir šimtamečiais medžiais.

Viktorija pabrėžia, kad viena svarbiausių gamybos dalių yra žaliava, o jos paruošimas dažnai priklauso nuo tiekėjo. Todėl juos, kokybiškus ir patikimus, išsirinkti yra kone svarbiausia gamybos dalis. Dėl šios priežasties paieškos žengia ir už Lietuvos ribų.

„Pagal mūsų reikalavimus rasti tinkamų žaliavų tik Lietuvoje nerealu. Dėl to renkamės tiekėjus ir iš mūsų regiono, turime ukrainietiško gauromečio. Iš Užkarpatės šią vasarą lauksime nuostabios kokybės čiobrelio, kurio pas mus rasti vis sunkiau, tam įtakos turi ir mažėjančios jiems tinkančios pievos, ir per didelės sausros. Ruošiamės pereiti prie ekologinės produkcijos, todėl jau kurį laiką renkamės ekologinius ūkius ir rinkėjus“, – įkvepiančiu požiūriu dalijasi „Dvaro kavų“ direktorė.

Viktorija sako, kad nuo pat pradžių žinojo norinti kurti tik tokį verslą, kuris kuo mažiau neigiamai veiktų aplinką.

„Iki šiol siekiame laikytis lokalumo principo – maksimaliai trumpinti logistikos grandines tiek atsivežant žaliavą, tiek platinant savo produkciją. Žaliava – šviežumas ir skonis išlieka gaminant tik pagal konkretų poreikį, išvengiant lentynose dulkančių indelių. Fasuoti, tikriausiai, yra didžiausias iššūkis, nes rinkoje įkandamos didžiausio perdirbimo pakuotės gaminamos ne Lietuvoje, todėl tenka ir eilėse stovėti užsakius, ir kartais atsisakyti estetiškai patrauklesnių sprendimų“, – atvirauja Viktorija.

Be šių sprendimų, visa komanda dalyvauja moksliniuose tyrimuose, nori sužinoti kuo daugiau apie žaliavą ir jos anglies pėdsaką.

Kai Viktorija pasakė, kad jiems labiausiai patinka mūsų „kokybė, bendrystės jaukuma, jautrumas žaliavoms ir produktų įvairovei, bet nepataikaujant, išlaikant tęstinumą ir sąžiningą santykį su istorinėmis šaknimis“, norėjosi kartoti tuos pačius žodžius ir jiems.

Tokius žmones kaip Viktorija norisi vadinti ne tik verslininkais, bet ir kūrėjais – jie (at)kuria tai, kas pamiršta; sujungia praeitį su dabartimi ir tiesia gijas ateitin. Kartu jie nepalieka abejingi dabarčiai ir rodo pavyzdį kitiems – ne tik verslams, bet ir klientams, atverdami laisvę rinktis organizmui ir gamtai draugiškus gėrimus, o juos ragaujant susipažinti su protėvių istorija. Be abejo, negalime nepaminėti aukščiausių reikalavimų produkto kokybei – nuo mažiausio daigelio iki patenkant į klientų rankas. Visa tai matome, jaučiame ir žinome iš mūsų bendradarbiavimo.

Nuo šiol „Biržų duonos“ krautuvėse rasite „Dvaro kavų“ bestselerius: istorinę gilių kavą ir trijų rūšių žolelių arbatą: šaltmėtės, Damasko rožių ir kanapės žiedų. Esame tikri, kad vieniems ši produkcija bus nostalgija, o kitiems – maloni ir stebinanti naujiena.